Chromo paros norma: EFSA, RDA ir papildų dozavimas

EFSA tinkamo įsisavinimo lygio (AI) nustatymo metodologija

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) 2014 m. paskelbė mokslinę nuomonę apie chromo tinkamą įsisavinimo lygį. Šioje nuomonėje EFSA nenustatė rekomendacinio paros kiekio (RDA), o vietoj jo nustatė tinkamą įsisavinimo lygį — angliškai Adequate Intake (AI). Tai yra svarbus skirtumas, kurio nereikia pamiršti. RDA (Recommended Dietary Allowance) remiasi vidutinio asmens poreikiu ir standartine paklaida — tai reiškia, kad nustatoma norma, kuri patenkina 97–98 % sveikų žmonių poreikį. Tačiau tam, kad būtų galima apskaičiuoti RDA, reikia pakankamų duomenų apie vidutinius poreikius. Chromo atveju EFSA nustatė, kad tokių duomenų nėra pakankamai: nežinoma tikslaus vidutinio chromo poreikio, nėra aiškaus biologinio žymens, rodančio optimalų chromo lygį organizme, ir trūksta intervencijų tyrimų, tiesiogiai patvirtinančių konkrečią poreikio vertę sveikiems žmonėms. Todėl AI yra nustatoma remiantis stebėjimo duomenimis apie tai, kiek chromo vidutiniškai suvartojama populiacijoje, kurioje nėra aiškių trūkumo požymių. EFSA surinko duomenis apie vidutinį chromo suvartojimą Europos šalyse per mitybos tyrimus ir nustatė, kad moterims suaugusioms rekomenduojamas AI yra 25 mikrogramų (mcg) per dieną, o vyrams suaugusiems — 35 mcg per dieną. Šis skirtumas atspindi tiek skirtingą energijos suvartojimą, tiek didesnę kūno masę, nes chromo poreikis koreliuoja su angliavandenių apykaitos intensyvumu. Svarbu suprasti, kad AI nėra griežta riba — tai orientacinė vertė, rodanti stebimą suvartojimą populiacijose be trūkumo požymių. EFSA netvirtina, kad 25 ar 35 mcg yra būtinai optimalus kiekis — tik kad šis lygis atitinka stebimą suvartojimą Europoje ir nėra siejamas su trūkumo simptomais. Šis metodologinis atsargumas yra charakteringas EFSA moksliniam požiūriui: kai duomenų nepakanka RDA nustatymui, institucija renkasi konservatyvesnę AI sistemą, kuri nepervertina žinojimo ribų.

JAV ir kitų institucijų rekomendacijos: panašumai ir skirtumai

Jungtinių Amerikos Valstijų Medicinos institutas (dabar Nacionalinių mokslų akademijų medicinos skyrius) taip pat nustatė chromo AI — ir įdomu, kad vertės labai artimos EFSA nustatytoms, nors metodologijos šiek tiek skiriasi. JAV AI vertės pagal amžiaus grupes yra tokios: moterims nuo 19 iki 50 metų — 25 mcg per dieną, vyrams nuo 19 iki 50 metų — 35 mcg per dieną. Moterims vyresnėms nei 51 metai — 20 mcg per dieną. Vyrams vyresniems nei 51 metai — 30 mcg per dieną. Nėščiosioms — 30 mcg per dieną, nepriklausomai nuo amžiaus. Žindančioms moterims — 45 mcg per dieną — aukščiausia AI vertė bet kuriai grupei. Atkreiptinas dėmesys, kad JAV rekomendacijos numato mažesnius poreikius vyresnio amžiaus žmonėms. Tai gali būti susiję su mažesniu energijos suvartojimu ir mažesniu angliavandenių apykaitos intensyvumu vyresnėse amžiaus grupėse. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) ir Jungtinių Tautų Maisto bei žemės ūkio organizacija (FAO) 2004 m. jungtinėje ataskaitoje nustatė žemesnę chromo normą: 25 mcg per dieną visiems suaugusiems. Tačiau WHO pabrėžia, kad chromo vertinimas yra sudėtingas dėl analitinių matavimo metodų problemų — chromo koncentracija maiste ir organizme istoriškai buvo matuojama su klaidomis, todėl senesnė literatūra gali turėti perdėtas vertes. Viena svarbiausia detalė, kurią reikia žinoti apie chromo saugumą: EFSA neskiria viršutinės leistinos ribos (UL) trivalenčiam chromui (Cr3+). Priežastis — labai mažas toksiškumas. Trivalentis chromas yra forma, randama maiste ir papilduose, ir ji laikoma saugu net vartojant gerokai didesnius kiekius nei mitybos norma. Tai iš esmės skiriasi nuo heksavalento chromo (Cr6+), kuris yra toksiškas pramoninis teršalas. JAV taip pat nenustatė UL trivalenčiam chromui — dėl tų pačių priežasčių: nėra dokumentuotų toksiškumo atvejų dėl maisto ar papildų chromo vartojimo sveikiems žmonėms.

Maisto papildų dozavimas: skirtumas tarp normos ir terapinių dozių

Nors EFSA AI yra 25–35 mcg per dieną, rinkoje esančiuose chromo papilduose dažniausiai randamos gerokai didesnės dozės — nuo 100 iki 1000 mcg per dieną. Tai gali suklaidinti vartotoją: kodėl papilduose naudojamos dozės, 3–40 kartų didesnės nei institucijų rekomenduojama norma? Atsakymas glūdi tyrimų metodologijoje ir tikslų skirtumuose. EFSA AI atspindi mitybinį poreikį — tai yra kiekis, reikalingas normaliai chromo funkcijai palaikyti sveikame organizme, kuris gauna chromą ir iš maisto. Tyrimai, nagrinėję chromo poveikį gliukozės apykaitai ir insulino jautrumui, naudojo gerokai didesnes dozes, nes ieškojo matomų biologinių efektų — norėta stebėti, ar papildomas chromas keičia biologinius rodiklius. Daugumoje chromo ir gliukozės apykaitos tyrimų naudotos dozės: 200 mcg per dieną — dažniausia tirta dozė, suteikianti statistiškai matomus efektus kai kuriuose tyrimuose. 400 mcg per dieną — naudota tyrimuose su 2 tipo diabetu ar metaboliniu sindromu. 500–1000 mcg per dieną — naudota Kinijoje atliktame didelio masto tyrime (Anderson et al., 1997), kuris rodė reikšmingą HbA1c mažėjimą. Tačiau čia reikia aiškiai pasakyti: EFSA nepatvirtino jokių sveikatos teiginių chromui, susijusių su gliukozės valdymu ar insulino jautrumu. Vienintelis EFSA patvirtintas teiginys yra tas, kad chromas prisideda prie normalios makroelementų apykaitos ir normalaus gliukozės lygio palaikymo. Šis teiginys galioja mitybiniam, o ne terapiniam chromo vartojimui. Praktinė išvada: papilduose naudojamos didesnės dozės paremtos tyrimų tradicijomis, o ne mitybos normomis. Renkantis chromo papildą, svarbu suprasti, kokio tikslo siekiama — papildyti mitybą ar ieškoti papildomų efektų. Pirmajam tikslui 100–200 mcg dozė dažniausiai yra pakankama ir gerai toleruojama.

Chromo suvartojimas iš maisto: ar pasiekiamos normos?

Teoriškai 25–35 mcg chromo per dieną turėtų būti įmanoma gauti iš maisto. Praktiškai tai priklauso nuo mitybos kokybės ir įvairovės — o daugelio europiečių mityba šioje srityje nėra optimali. Chromas randamas daugelyje maisto produktų, tačiau jo koncentracija dažniausiai nedidelė. Geriausi chromo šaltiniai yra: brokoliai (apie 11 mcg per 100 g), vynuogių sultys (apie 8 mcg per 100 ml), pilno grūdo duona ir grūdai, jautiena ir paukštiena, moliūgų sėklos ir riešutai. Vidutinis europietis, valgantis įvairų, neperdirbto maisto turtingą dietą, gauna apie 50–200 mcg chromo per dieną. Tai reikštų, kad norma yra pasiekiama ir dažnai net viršijama iš maisto. Tačiau suvartojimas gerokai sumažėja esant tam tikroms sąlygoms. Perdirbtas maistas yra vienas didžiausių veiksnių. Pramoniniai maisto perdirbimo procesai — rafinavimas, balti miltai, rafinuotas cukrus — pašalina didelę dalį chromo. Žmonės, kurių mityba pagrįsta baltais grūdais, cukrumi ir perdirbtais produktais, gali gauti gerokai mažiau chromo nei rekomenduojama. Griežtos kalorijas ribojančios dietos natūraliai sumažina bendrą maisto suvartojimą, taigi ir chromo kiekį. Žmonės, kurių dienotvarkė apima mažai kalorijų, rizikuoja negauti pakankamai chromo. Protonų siurblio inhibitoriai (PPI) — vaistai nuo rūgšties refliukso — keičia skrandžio aplinkos rūgštingumą, o tai gali sumažinti chromo absorbciją iš maisto. Intensyviai sportuojantys žmonės netenka daugiau chromo su prakaitu ir šlapimu. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas gali padidinti chromo netekimus iki du kartus lyginant su nejudriu gyvenimo būdu. Taigi, nors mitybos norma teoriškai pasiekiama, praktikoje nemažos populiacijos dalys — tarp jų perdirbto maisto vartotojai, dietų laikytojasi ir aktyviai sportuojantys — gali reguliariai gauti mažiau nei EFSA rekomenduojama.

Kada chromo papildai gali prisidėti prie normalios apykaitos

Chromo papildai nėra reikalingi visiems — tačiau tam tikroms grupėms jie gali būti prasmingas mitybos papildymas. Svarbu aiškiai suprasti, kad kalbame apie papildomą mitybinę priemonę, o ne apie medikamentą ar gydymą. Tikslinės grupės, kurioms chromo papildai gali būti ypač aktualūs: žmonės, kurių mityba daugiausia paremta perdirbtais produktais ir kurių chromo suvartojimas iš maisto yra tikėtinai mažesnis; asmenys, laikantys griežtų kalorijas ribojančių dietų ir gaunantys mažiau maisto apskritai; reguliariai sportuojantys žmonės, ypač jei treniruojasi intensyviai ir ilgai; vyresnio amžiaus žmonės, kurių bendras maisto suvartojimas mažėja. Renkantis chromo papildą, svarbu atkreipti dėmesį į formą. Chromo pikolinatas yra viena dažniausiai tirtų formų — jis pasižymi geru biologiniu prieinamumu. Chromo histidinatas ir chromo polinikotinatas taip pat laikomi gerai pasisavinamomis formomis. Chromo chloridas yra pigiausia forma, tačiau jo biologinis prieinamumas mažesnis. Dozė turėtų atitikti tikslą. Jei tikslas yra papildyti mitybą ir pasiekti AI normą, 100–200 mcg per dieną yra pakankama ir atitinka mokslinę rekomendaciją. Didesnės dozės, kaip minėta, remiasi tyrimų tradicijomis ir nėra būtinos mitybiniam tikslui pasiekti. Labai svarbu pabrėžti: jei vartojate vaistus nuo diabeto — ypač insuliną ar sulfonilkarbamidus — prieš pradedant vartoti chromo papildus, būtina pasitarti su gydytoju. Chromas prisideda prie normalios gliukozės apykaitos, ir jo poveikis gali paveikti gliukozės lygį. Sveikiems žmonėms, nevartojantiems diabeto vaistų, chromo papildai, vartojami rekomenduojamomis dozėmis, laikomi saugiais. Apibendrinant: chromo papildai yra patogus ir saugus būdas užtikrinti, kad mitybinis chromo poreikis būtų patenkintas net tada, kai mityba nėra ideali. EFSA AI norma yra aiškus orientyras, o papildo pasirinkimas turėtų būti pagrįstas supratimu, ko siekiama.

Dažni klausimai

Susiję produktai